Ji reiškia paprastą dalyką: vieni čia yra šeimininkai, o kitiems siūloma būti tik toleruojamais gyventojais. Gal XIX amžiuje, tautinio pabudimo laikais, tokia kalba turėjo kitą istorinę funkciją: reikėjo pažadinti lietuvių savimonę, sugrąžinti tautai valstybės idėją, sutelkti žmones išlikimui.
Bet šiandien mes gyvename ne XIX amžiuje. Mes gyvename Respublikoje, teisinėje valstybėje, kurioje galioja Konstitucija, o ne etninio pirmumo instinktas.
Konstitucija kalba ne apie „lietuvių valstybę“, o apie Lietuvos valstybę. Tai ne smulkmena ir ne vien žodžių žaismas. Vadinasi, valstybė priklauso ne etninei grupei, ne kilmės daugumai ir ne tiems, kurie save laiko „tikresniais“ jos savininkais. Ji priklauso Tautai kaip politinei bendruomenei.
Lietuvos valstybės piliečių visuma sudaro pilietinę Tautą – valstybinę bendruomenę, nepriklausomai nuo jų etninės kilmės. Tai reiškia, kad Lietuvos lenkas, Lietuvos lietuvis, Lietuvos rusas ar Lietuvos karaimas nėra skirtingo rango šios valstybės žmonės. Jie visi priklauso tam pačiam suverenui. Visi yra tos pačios Respublikos politiniai nariai.
Todėl šūkis „Lietuva lietuviams“ nėra nekaltas emocinis patriotizmas. Jis yra bandymas susiaurinti patį suvereną, perrašyti valstybės šeimininko apibrėžimą ir iš pilietinės Tautos padaryti etninio prioriteto klubą.
Tokia logika tiesiogiai kertasi su Konstitucijos 29 straipsniu, kuris nustato, kad visi asmenys yra lygūs įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms, o žmogaus teisių negalima varžyti ir jam negalima teikti privilegijų dėl tautybės. Štai kur tikroji šio šūkio problema. Jis ne šiaip įžeidžia. Jis siūlo privilegijuotą santykį su valstybe pagal kilmę. Kitaip tariant, jis bando įteisinti tai, ko Konstitucija neleidžia: kad vieni piliečiai būtų „pirmesni“ už kitus. Teisinėje valstybėje piliečių hierarchijos pagal tautybę būti negali. Jei ji atsiranda, griūva ne tik lygybė. Griūva pati Respublika.
Ne mažiau svarbus ir 37 straipsnis. Jis aiškiai sako, kad piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. Tai reiškia, kad tautinės bendrijos Lietuvoje nėra kokia nors laikina toleruojama anomalija. Jos yra konstituciškai pripažinta valstybės tikrovės dalis. Ne malonė. Ne nuolaida. Ne daugumos dosnumas. Konstitucinė norma.
Todėl kai man sakoma „Lietuva lietuviams“, man iš esmės sakoma: Konstitucija viena, bet tikroji valstybės nuosavybė vis tiek priklauso kitam. Tai jau ne patriotizmas. Tai politinis signalas, kad mano pilietybė laikoma mažiau pilna nei kito.
Yra ir dar gilesnis prieštaravimas. Valstybė iš manęs reikalauja visko kaip iš piliečio: lojalumo, pareigų, paklusimo įstatymui, mokesčių, o prireikus – ir pasirengimo ją ginti. Bet jeigu tuo pačiu metu ji ar jos vardu kalbantys politikai man sako, kad ši valstybė pirmiausia priklauso ne man, o kitam, tada iš pilietybės paliekama tik pareiga, bet atimamas lygus orumas.
Todėl klausimas čia ne apie jautrumą, ne apie tai, kas ką „ne taip suprato“, ir ne apie kontekstą. Piliečių diskriminacija negali priklausyti nuo konteksto. Ji negali tapti priimtina todėl, kad kažkam atrodo istoriškai suprantama, politiškai naudinga ar emociškai patogi. Jei sakome, kad Lietuvoje turi laimėti teisinė valstybė, pirmiausia turime atsakyti, kas yra šios valstybės subjektai. Atsakymas gali būti tik vienas: visi jos piliečiai. Visi jos kūrėjai. Visi jos bendrasavininkiai. Ne tik etninė dauguma. Ne tik istorinė branduolinė tauta. Visi. Ir jei šioje vietoje pradedame svyruoti, vadinasi, svyruojame ne ties smulkmena, o ties pačiu Lietuvos Respublikos pamatu.
Aš esu Lietuvos lenkas. Ne svečias. Ne toleruojamas priedas, o šios valstybės vienas iš kūrėjų. Ne žmogus, kuriam čia skirta „antra vieta“. Aš esu šios valstybės pilietis. O Respublikoje pilietis negali būti antrarūšis. Kai kas nors sako „Lietuva lietuviams“, jis iš tiesų sako ne apie meilę Lietuvai, o apie norą susiaurinti Lietuvą. Sumažinti ją nuo pilietinės Respublikos iki etninės nuosavybės. Toks kelias veda ne į stipresnę valstybę, o į mažesnę, prastesnę ir savo pačios Konstitucijai prieštaraujančią Lietuvą.
