Šiandien naujoji JAV administracija sugrąžino Miuncheno suokalbio atmosferą – dėl Ukrainos likimo planuojamos tiesioginės derybos tarp Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino, nedalyvaujant nei ukrainiečiams, nei europiečiams, kurie būtų kitas Maskvos taikinys kritus Ukrainai.
Dangstydamiesi realizmo kaukėmis, ant stalo JAV administracijos pareigūnai išmeta keisčiausias idėjas – kolonialinis sandėris JAV perimti pusės Ukrainos retųjų mineralų kontrolę be jokių papildomų saugumo garantijų, sustabdytos ar net atšauktos Ukrainos narystės NATO perspektyvos, svarstymai apie europines ir neeuropines (?) taikos palaikymo pajėgas, kurioms nebūtų taikomas Šiaurės Atlanto Sutarties 5 straipsnis, net užuominos apie Kremliaus interesų paisymą atitraukiant JAV pajėgas iš Baltijos šalių.
Jeigu Trumpo administracija rimtai žiūrėtų į susitarimą dėl taikos, ji tikriausiai didintų spaudimą Rusijai ir skirtų daugiau paramos Ukrainai, taip pat palaikytų kuo didesnį neapibrėžtumą, neatmesdama nei Ukrainos narystės NATO, nei amerikiečių pajėgų įsitraukimo variantų. Tačiau viso to nėra – yra tik konfliktai su pagrindiniais sąjungininkais ir nuolatinis skubos pasiekti susitarimą akcentavimas, t. y. naudojama blogiausia įmanoma derybinė taktika. Arba, jei tiksliau pasakius, JAV pusėje vyrauja Kremliui naudingų idiotų elgesys – iš anksto paskelbiama apie jo sąlygų priėmimą iš esmės pasiūlant Ukrainos kapituliaciją. Ir absoliučiai jokių reikalavimų nusileisti Rusijai, net neįvardijant jos agresore.
Agresijos aukos kapituliacija – niekinė pagal tarptautinę teisę
Kaip visa tai atrodo pagal tarptautinę teisę? Ogi labai prastai, kaip absoliučiai nesuderinama su pagrindiniais tarptautinės teisės principais ir ginamomis vertybėmis.
Pirma, tarptautinėje teisėje taip pat yra dar nuo romėnų teisės laikų žinomas bendrasis teisės principas, kad trečiosios šalies be jos sutikimo neįpareigoja kitų dviejų šalių pasiekti susitarimai. Taigi be Ukrainos nieko negali būti sutarta dėl Ukrainos, ir Ukraina automatiškai nėra saistoma Trumpo ir Putino susitarimų. Lygiai taip pat šie susitarimai negali saistyti Europos šalių. Kitaip tariant, bet kokie ką tik sutarti dalykai, kad ir dėl rinkimų Ukrainoje, teritorijų, saugumo „garantijų“ ar taikdarių kontingento nei Ukrainos, nei mūsų neįpareigoja, netgi sakyčiau, pažeidžia valstybių suverenios lygybės principą.
Antra, pagal tarptautinę teisę negalima jokia tarptautinė sutartis, pagal kurią būtų pripažįstamas bet koks teritorijos įgijimas jėga, įskaitant aneksiją. Tokia sutartis būtų niekinė, nes prieštarautų imperatyvinei tarptautinės teisės jus cogens normai, draudžiančiai agresiją. Net jei tokia sutartis būtų primesta Ukrainai, pagal tarptautinę teisę agresijos aukos sutikimas negalioja.
Aneksijos nepripažinimo pareiga žinoma dar nuo 1928-1932 metų, kai (likimo ironija, JAV ir Prancūzijos iniciatyva) buvo sudarytas Briando – Kellogo paktas (Bendroji sutartis dėl atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politikos priemonės), kurio pagrindu susiformavo JAV (!) valstybės sekretoriaus Stimsono vardu pavadinta doktrina, jog negali būti pripažįstami jokie jėga pasiekti teritorijos įgijimai ir sutartys dėl jėga vykdomų teritorijų dalybų.
Patys galite įvertinti, kiek toli yra nuo šių principų dabartinis JAV prezidentas ir jo administracija. Tik tiek, kad net siūlyti Ukrainai atsisakyti dalies savo teritorijos agresorės naudai, juolab tartis dėl to su agresore už Ukrainos nugaros, savaime yra neteisėta, nes tokio siūlymo turinys prieštarauja jėgos draudimui, ką dar prieš beveik šimtą metų aukščiausio rango tarptautinės teisės imperatyvu laikė JAV ir visa tarptautinė bendrija.
Trečia, visa tarptautinė bendrija, įskaitant JAV, privalo neprisidėti prie agresijos ir nepadėti agresorei. Atvirkščiai – privalo bendradarbiauti, kad agresija būtų nutraukta ir būtų atkurta teisėta situacija. Šiems tarptautiniams įsipareigojimams akivaizdžiai prieštarauja teiginiai apie tai, kad atkurti Ukrainos teritorinį vientisumą 1991 m. tarptautiniu lygiu pripažintose sienose yra nerealu.
Tiesą sakant, kuo toliau, tuo labiau JAV elgesys prilygsta talkininkavimui ir pagalbai agresorei. Ir čia jau ne tik idiotiškomis atrodančios išankstinės nuolaidos, bet pats Ukrainos vertimas priimti tokias žeminančias sąlygas ir siekis išspausti iš Ukrainos net istorinius reparacijų pavyzdžius savo dydžiu pralenkiančią duoklę. Nors turėtų būti lygiai atvirkščiai, – tarptautinė teisė įpareigoja būti šališkiems ir stoti agresijos aukos – Ukrainos pusėje reikalaujant visiško Rusijos kariuomenės pasitraukimo iš visų okupuotų teritorijų bei reparacijų už visą Ukrainai padarytą žalą.
Ketvirta, pagal tarptautinę teisę kiekviena valstybė turi suverenią teisę pasirinkti saugumo garantijas. Kažin ar su tuo derėtų JAV įsipareigojimas užkirsti kelią Ukrainos narystei NATO. Jis taip pat būtų nesuderinamas su visų NATO valstybių įsipareigojimu priimti Ukrainą į Aljansą, išreikštu 2008 m. NATO Bukarešto viršūnių susitikime ir pakartotu 2023 m. NATO Vilniaus viršūnių susitikime.
JAV įsipareigojimų pagal Šiaurės Atlanto Sutartį vykdymas apskritai, ko gero, taps atskira tema. Tik tiek, kad JAV taip pat įpareigoja visų, įskaitant JAV, sąjungininkių sprendimai dėl NATO atvirų durų politikos, pagal kurią jokia trečioji šalis, įskaitant Rusiją, negali vetuoti jokios naujos Aljanso narės priėmimo. JAV taip pat įpareigoja bendra sąjungininkių patvirtinta NATO strateginė koncepcija, kurioje Rusija laikoma didžiausia grėsme sąjungininkių saugumui. Be to, ilgai reikėtų vardinti Šiaurės Atlanto Sutarties principus ir nuostatas, kurias JAV pažeidžia spausdamos Daniją dėl Grenlandijos, pradėdamos muitų tarifų karus su Kanada ir Europos valstybėmis, kišdamosi į rinkimus Vokietijoje bei bendrai palaikydamos prorusiškas neonacistines jėgas Europoje.
Penkta, vienintelė veiksminga ir ilgalaikė Ukrainos saugumo teisinė garantija yra kolektyvinės gynybos įsipareigojimai, prisiimti sąjungininkių. Kitaip tariant, įsipareigojimai ginklu ginti Ukrainą jos užpuolimo atveju. Visa kita yra tiesiog niekai, neturintys prasmės net svarstyti. Pavyzdžiui, visiški niekai yra kažkokie specialūs Rusijos įsipareigojimai nepulti Ukrainos, tarsi šiaip jie neegzistuotų pagal Jungtinių Tautų Chartiją ir net tokias specialias garantijas numačiusį vis dar vis dar formaliai galiojantį ir JT tarptautinių sutarčių registre įregistruotą 1994 m. Budapešto memorandumą. Nėra prasmės siūlyti dar vieną beprasmį popierių, kuriame fiksuoti įsipareigojimai nėra užtikrinti realia jėga. Panašiai beprasmiška siūlyti Ukrainai narystę NATO tik pakartotinės agresijos prieš ją atveju, nes ir tada būtų taikoma bendra priėmimo į NATO konsensusu tvarka, kuri automatinės Ukrainos narystės negarantuotų.
Neįsivaizduoju kokių nors kitokių veiksmingų kolektyvinės gynybos įsipareigojimų nei pagal Šiaurės Atlanto Sutartį, nes vargu, ar įmanoma, jog Europos valstybės galėtų prisiimti kokius nors atskirus kolektyvinės gynybos įsipareigojimus Ukrainai, kurie tuo pačiu metu būtų suderinami su įsipareigojimais pagal Šiaurės Atlanto Sutartį. Jeigu jau, būdamas NATO nariu, prisiimi Ukrainai kolektyvinės gynybos įsipareigojimus, tai jos užpuolimo atveju būtina eiti į bendrą savigynos karą, o tai neišvengiamai įtraukia visą NATO. Todėl arba tai yra tiesiog nesuderinama su Šiaurės Atlanto Sutartimi, arba kaip atskiri įsipareigojimai nebeturi prasmės, nes faktiškai visa NATO turi įsitraukti į Ukrainos gynybą.
Šešta, JAV pasitraukimas iš saugumo garantijų Ukrainai sistemos reikštų galutinį specialių įsipareigojimų pagal minėtą tebegaliojantį Budapešto memorandumą atsisakymą.
Septinta, JAV pareiškimas, jog Ukrainoje dislokuotoms Europos šalių taikos palaikymo pajėgoms nebūtų taikomi kolektyvinės gynybos įsipareigojimai, gali reikšti įsipareigojimų sąjungininkėms pagal Šiaurės Atlanto Sutarties 5 straipsnį atsisakymą, jei ne pagal Sutarties raidę, tai tikrai pagal jos dvasią. Europoje dislokuotų sąjungininkių ginkluotųjų pajėgų užpuolimas taip pat turėtų būti laikomas ginkluotu užpuolimu pagal 5 straipsnį.
Aštunta, Ukraina a priori nėra nieko skolinga JAV už teikiamą paramą, nebent pati tokią skolą pripažintų ir prisiimtų. Ukraina nėra padariusi jokio tarptautinės teisės pažeidimo, kuris sukeltų pareigą atlyginti žalą.
Liūdniausia tai, kad drakoniški JAV reikalavimai dėl Ukrainos gamtinių išteklių gavybos, valdymo ir pelno iš jų dalies verčia prisiminti antikolonialinės prigimties laisvo tautų apsisprendimo principą, kuris taip pat priklauso aukščiausiai tarptautinės teisės imperatyvių jus cogens normų kategorijai. Pagal jį visos tautos turi suverenitetą savo gamtiniams ištekliams ir yra draudžiama juos užgrobti atimant iš tautų jų išgyvenimo pagrindą.
Devinta, paskelbtose JAV iniciatyvose nieko nėra apie Rusijos nu(si)ginklavimą, reparacijas ir atsakomybę už agresiją. Taika negali būti sudaryta agresijos aukos sąskaita ir naudinga agresoriui. Negi būsime naivūs ir tikėsime, kad šimtų tūkstančių rusų pajėgos bus paleistos ir nebus panaudotos prieš tą pačią Ukrainą ir mus. O kol kas girdėjome tik apie įvairius galimus ribojimus Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms ir jų bendradarbiavimui su užsienio partneriais.
Tokiame kontekste jau nestebina, kad JAV nesiūlo panaudoti Ukrainos atstatymo reikmėms užšaldytų Rusijos valstybinių lėšų. Ir ką jau galima beveik garantuoti – JAV sužlugdys specialaus tarptautinio tribunolo agresijai prieš Ukrainą idėją: negali gi vienu metu derėtis su karo nusikaltėliu ir kartu sodinti jį į teisiamųjų suolą.
Dešimta, JAV spaudimas kuo greičiau surengti rinkimus Ukrainoje prieštarauja nesikišimo principui, taip pat visuotinai pripažintiems demokratiniams rinkimų principams, kurie negali būti užtikrinti karo metu ir dar kurį laiką (gerą pusmetį) po karo. Niekur pasaulyje kariaujanti šalis karo metu rinkimų nevykdo. Apskritai yra visiškai pasiduota putino naratyvui apie tariamai nelegitimų Ukrainos prezidentą, tarsi pats putinas būtų legitimiai išrinktas. Galima net sakyti priešingai – būtent šiuo metu rengiamų Ukrainos prezidento ir parlamento rinkimų rezultatai galėtų būti kvestionuojami, nes praktiškai juose tikriausiai negalėtų dalyvauti ne tik naujai okupuotų teritorijų gyventojai, bet ir milijonai pabėgėlių, išvykusių iš Ukrainos. Tokioje situacijoje išrinktas Ukrainos prezidentas negalėtų būti laikomas turinčiu tvirtą mandatą atstovauti ukrainiečiams, kadangi didžiajai daliai žmonių būtų apsunkintos galimybės dalyvauti rinkimuose.
Būtų naivu tikėtis, kad Trumpas, užuot reikalavęs rinkimų Ukrainoje, pareikalautų rinkimų, tik laisvų ir sąžiningų, Rusijoje. Ten jau tikrai po daugiau nei dvidešimties diktatūros metų derėtų perkrauti valdžią.
Ar tarptautinė teisė yra mirusi?
Daugelis paskubomis ir paviršutiniškai, šokiruoti JAV prezidento ir jo administracijos elgesio, atsakytų į šį klausimą teigiamai. Suprantama, kad tarptautinės teisės argumentai gali atrodyti nereikšmingi dabartiniame kontekste. Ir vis dėlto jie gali paversti daugelį šiuo metu viešumoje nuskambėjusių JAV iniciatyvų praktiškai neįgyvendinamomis. Kaip ten bebūtų, dažnai būtent tarptautinė teisė sudarydavo prielaidas ilgalaikėje perspektyvoje atkurti tarptautinę taiką, saugumą, teisėtumą ir teisingumą tarptautiniuose santykiuose.
Situacija, kurioje esame, nėra ypatingai nauja ir nepakartojama. 1938 m. Miunchene taip pat galėjo atrodyti, kad tarptautinė teisė mirė, nes tokių susitarimų sudarymas tada jau buvo uždraustas. Panašiai galėjo atrodyti ir 1939 m., naciams ir sovietams sudarius Molotovo – Ribentropo paktą bei pradėjus Antrąjį pasaulinį karą. Toks pat jausmas daliai Europos buvo natūralus po Jaltos ir Potsdamo, mums – visą sovietų okupacijos laikotarpį.
Ir vis dėlto tarptautinė teisė nemirė. Jei nemirė tada, kodėl turėtų mirti dabar? Ji mums aktualiais aspektais nepakito: kaip buvo draudžiama agresija nuo 1928 m., taip ji draudžiama iki šiol. Būtent tarptautiniais teisiniais argumentais vadovaujantis atkurta Antrojo pasaulinio karo metais sunaikinta Europos valstybių nepriklausomybė, tiesa, kai kam, pavyzdžiui, mums, tam prireikė net penkių dešimtmečių. Ne kas kitas, o būtent tarptautinė teisė leido galiausiai įvertinti kaip niekinius gėdingus 1938 m. Miuncheno sandėrį ir 1939 m. Molotovo – Ribentropo paktą, Vakarų valstybėms nepripažinti Baltijos šalių aneksijos.
Taip ir dabar tikrąją taikos formulę siūlo tik tarptautinė teisė: tai – Ukrainos teritorinio vientisumo atkūrimas tarptautiniu mastu pripažintose sienose išvedant iš ten Rusijos pajėgas, Rusijos reparacijos Ukrainai visiškai atlyginant agresija padarytą žalą, Rusijos vadovybės patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už agresiją.
Visa kita, ką siūlo Trumpas, niekada nebus tvaru, nes nebus teisėta ir teisinga. Vis tiek teks grįžti prie tarptautinės teisės formulės, tačiau klausimas, kiek dar gyvybių už tai bus sumokėta. Geriau kuo mažiau, nes tarptautinė teisė leidžia užkirsti kelią 1938-ųjų gėdai ir nuolaidžiavimo politikai, kol ji dar neatvedė prie dešimčių milijonų gyvybių kontinentinio karo.
Žinoma, lemiamas žodis bus Ukrainos, ko turbūt neapskaičiavo Trumpo logika. Ne taip jam bus paprasta vienašališkai įgyvendinti ciniškus dealus. Tikiuosi, Europa bus kartu su Ukraina teisės ir teisingumo pusėje.
Prof. Dainius Žalimas yra Europos Parlamento narys.
