Nepagražintoje išpažintyje vyras pasakojo, kad fronto linijoje atsidūrė, praėjus vos kelioms savaitėms nuo mobilizacijos pradžios: prie jo namų pasirodė Rusijos nacionalinės gvardijos pareigūnai ir įteikė jam šaukimą į kariuomenę.
Pasirašęs sutartį, rusas buvo nuvežtas į Primorsko krašte esantį karinį poligoną, kur mėnesį vyko karių mokymai. Iš pradžių jis buvo išsiųstas į Volnovachą, o paskui į vietovę netoli Novomychailivkos, kur suprato esąs įstumtas į taip vadinamų „mėsos atakų“ epicentrą.
„Scanpix“/AP nuotr./Rusijos kariai Kursko srityje
„Iš šimto vyrų išgyveno tik septyni. Per puolimą buvau sunkiai sužeistas – skeveldra pervėrė kairę šlaunį, krūtinę ir kelį. Bandžiau užsitikrinti atostogas, kad nebūčiau išsiųstas atgal į frontą, bet tai buvo beviltiška. Pirminis mano raportas buvo suplėšytas, ir man buvo liepta nebesistengti. Tada pateikiau oficialius skundus karo policijai ir prokuratūrai. Dėl to įvyko teismo posėdis, kuriame įvairių padalinių atstovai sprendė mano likimą, tačiau jie priėmė man nepalankų sprendimą“, – dėstė vyras.
Jis prisipažino net parašęs laišką prezidento pasiuntiniui Tolimiesiems Rytams ir prezidento atstovui spaudai Dmitrijui Peskovui, bet tai nepadėjo: „Vietoje to mano skundai išprovokavo griežtus patikrinimus, kurie sutrikdė viso padalinio darbą. Kaip atlygio sulaukiau grasinimų, sufabrikuotų kaltinimų, net buvau paliktas mūšio lauke. Jie išbandė viską“.
Nesulaukęs teisybės kariškis buvo išsiųstas atgal į frontą. Jis teigė supratęs, kad priešintis nėra prasmės. Už atsisakymą jį galėjo sumušti, įkalinti, o galiausiai vis tiek būtų išsiuntę į frontą, lydimą prižiūrėtojų.
Man neleido nei valgyti, nei gerti, o miegoti galėjau tik gavęs leidimą – o tai sudarė maždaug tris valandas. Jei bandydavau valgyti, jie klausdavo: „Ką, atėjai čia valgyti? Kodėl tu apskritai čia esi?“. Ir tada jie pradėdavo mane mušti.
Rugpjūčio pabaigoje jis atsidūrė Kursko srityje ir ten kovojo iki spalio mėn., kol vėl buvo sužeistas ir pateko į ligoninę.
„Ką, atėjai čia pavalgyti?“
Rugpjūčio pabaigoje vyrą ir kitus karius išvežė į Belgorodą, iš kur planuota žengti į netoliese buvusį kaimą, tačiau jie to padaryti nespėjo, nes buvo nukreipti į Kurską, kur pagreitį jau buvo įgavęs ukrainiečių kontrpuolimas.
Jiems buvo duotos dvi dienos persikėlimui, dar dvi ar trys – įsikūrimui, o paskui buvo išsiųsti tiesiai į pozicijas. Pirmoji kario stotelė buvo Lgovas, miestelis toliau nuo fronto linijos. Jo darbas buvo atlikti logistikos užduotis: pervežti atsargas, amuniciją, iškrauti sunkvežimius ir paruošti vadams namus.
Vyras skundėsi, kad vieta buvo netvarkinga, visur mėtėsi supuvusios lentos, geležinės sijos ir plytos. Jie turėjo išvalyti kelias tonas šiukšlių, kad sutvarkytų vietą, todėl dirbdavo iki išnaktų, ne visada gaudami laiko pavalgyti ar išsimiegoti. Tada iš kariškio buvo konfiskuoti dokumentai ir telefonas.
Sudža Kursko srityje / Kirill Chubotin / ZUMAPRESS.com
„Paskui išsiuntė mane į Gluškovą. Tuo metu ta vieta jau buvo apleista – vietiniai gyventojai buvo evakuoti, viskas buvo sugriauta. Gluškove mane apgyvendino vadavietėje, kur laukiau, kol ateis mano eilė būti išsiųstam į fronto liniją. Ten susipažinau su savo kuopos vadu. Per pirmąją dieną jis mane kelis kartus sumušė vien dėl to, kad buvau naujokas. Jo pavaduotojai prisijungė jam padėti.
Man neleido nei valgyti, nei gerti, o miegoti galėjau tik gavęs leidimą – o tai sudarė maždaug tris valandas. Jei bandydavau valgyti, jie klausdavo: „Ką, atėjai čia valgyti? Kodėl tu apskritai čia esi?“. Ir tada jie pradėdavo mane mušti. Jei bandydavau gerti arbatą ar vandenį, būdavo tas pats: „Ką, atėjai čia gurkšnoti vandens?“. Po to vėl sekdavo smūgiai. Jie mušdavo rankomis, bet tai nebuvo paprasti vaikinai – jie buvo kieti. Vienas jų buvo bokso čempionas, kitas praktikavo kovą rankomis. Jie smūgiavo stipriai. Visi stovėjo aplink ir žiūrėjo, o aš nieko negalėjau padaryti. Kai bandžiau priešintis, jie tik dar labiau supyko“, – apie neramumus dar nepasiekus fronto linijos pasakojo karys, nesutikęs leidiniui atskleisti savo vardo ir pavardės.
Įsilaužėme į butus, plėšėme vaistines, daužėme prekybos centrų langus – elgėmės kaip laukiniai. Medžių eilėse dabar mėtosi prekybos centrų vežimėliai, tuščios produktų pakuotės. Miškai visiškai nusiaubti
Pats Gluškovas tada jau buvo apleistas vietos gyventojų, o viskas palikta, kaip buvę. Dėl to kariškiai pradėjo plėšikauti: „Įsilaužėme į butus, plėšėme vaistines, daužėme prekybos centrų langus – elgėmės kaip laukiniai. Medžių eilėse dabar mėtosi prekybos centrų vežimėliai, tuščios produktų pakuotės. Miškai visiškai nusiaubti“.
Pasak pašnekovo, tai daryti kariams įsakė vadai, tačiau įformino taip, tarsi įsilaužimai į butus ir parduotuvių plėšimas buvo jų pačių pasirinkimas. Pavyzdžiui, jis nurodė, kad vadai įsakydavo įsilaužti į kokį nors butą, nes trūko šlepečių ar antklodžių. Bet paskui jam pasidarė aišku, kad jie tik tempia daiktus savo vadams: lovas, naktinius staliukus, nešiojamuosius kompiuterius, televizorius.
„Kai įsilauždavome į butą, vadas apžiūrėdavo, kas ten yra. Pastebėjęs lovą, jis sakydavo: „Noriu tokios pat. Atneškite šias dvi pas mane“. Taigi mes nešdavome jas žemyn. Jei kilimas būdavo purvinas, jie nesivargindavo jo valyti – išmesdavo ir paimdavo naują iš kito buto. Palydovinės lėkštės būdavo nuimamos ir pastatomos, kad vadas galėtų žiūrėti televizorių“, – atviravo rusų kariškis.
Jis prisiminė, kad parduotuvės buvo visiškai nusiaubtos. Jau per pirmąją savaitę buvo visiškai išplėšta maisto prekių parduotuvė – neliko nieko.
Ukrainos pajėgos Rusijos Kursko srityje / ROMAN PILIPEY / AFP
„Neturėjome pakankamai atsargų, ne tik maisto, bet ir kitų būtiniausių dalykų. Pavyzdžiui, labai svarbus buvo mūsų generatorius, kuris viską maitino energija. Jo reikėjo, kad galėtume įkrauti dronų akumuliatorius, įjungti antenas ir užtikrinti, kad dronai veiktų visą parą. Tam reikėjo nuolat tiekti generatoriui degalus ir alyvą, tačiau net ir šie prašymai buvo ignoruojami – kaip ir prašymai dėl maisto ir vandens.
Buvo atvejų, kai turėdavome slapta gabenti maistą, nes valgyti buvo draudžiama. Prisimenu, kaip kartą atvežė apie septynias dėžes maisto davinių. Paklausiau vado: „Ar galime valgyti?“ Jis atsakė: „Ar užsidirbote?“. Papasakojau viską, ką nuveikiau tą dieną, bet jis tik atsakė: „Ne, nenusipelnėte“, – dalijosi samdinys.
Mus tiesiog mušdavo už viską. Po kiekvieno smūgio liejosi kraujas. „Čipas“ sulaužė mano bičiuliui šonkaulius, bet nesiuntė jo evakuotis – privertė dirbti toliau. Laimei, mane iš ten greitai perkėlė.
Esą padėtis pas vaikinus iš gretimos šturmo brigados buvo geresnė: ten jam pavykdavo gauti maisto ir cigarečių. Maisto tekdavo ieškoti ir tuose pačiuose butuose, kuriuose kariai dairydavosi vertingų daiktų: „Jei vado nebūdavo šalia arba jis nekreipdavo dėmesio, galėdavai įlįsti į virtuvę, pastebėjęs skardinę troškinio, greitai jį suvalgydavai. Maždaug per dvidešimt sekundžių pasiimdavai, ką galėjai, ir eidavai toliau, kad ir ką turėjai daryti. Tačiau, jei tave pamatydavo vadas, turėdavai bėdų“.
Po to karys buvo pasiųstas į pagalbą būrio vadui, šaukiniu „Čipas“. Jis buvo tas bokso čempionas, vienas iš tų, kuris mėgo talžyti naujokus, todėl dirbti su juo buvo sunku. Vyras prisiminė, kad, jei tik vadui kas nors nepavykdavo, jis griebdavosi kumščio prieš tuos, kurie yra šalia. Be to, jis įtaria, kad dėl šio vado kaltės be žinios dingo ir jo bičiulis.
Kartu su „Čipu“ karys buvo priverstas skraidinti dronus „Mavic“, tačiau nesuprato, kaip jie veikia ir ką su jais daryti.
„Visus mano judesius lydėjo dronai, kartais net ne vienas. Naktį atskrisdavo dronai „Baba Yaga“ ir pirmojo asmens (FPV) dronai, o dieną mus apšaudydavo artilerija, praskriedavo bepiločiai orlaiviai, mus pasiekdavo kulkosvaidžiai. Tuo tarpu būrio vadas „Čipas“ sėdėdavo patogiai įsitaisęs savo tranšėjoje medžių linijoje“, – teigė jis.
Rusas gavo darbą vykdyti logistikos užduotis ir kasti tranšėjas, kai virš galvų nuo ankstyvo ryto zujo dronai ir mėtė bombas.
Stopkadras/Rusijos kariai
„Prieš mane „Čipas“ turėjo dar vieną kariškį, kuris buvo atsakingas už dronų priėmimą ir paleidimą. Jis judėjo lėtai, nes turėjo kojos traumą, ir „Čipas“ jį už tai mušdavo. Mus tiesiog mušdavo už viską. Po kiekvieno smūgio liejosi kraujas. „Čipas“ sulaužė mano bičiuliui šonkaulius, bet nesiuntė jo evakuotis – privertė dirbti toliau. Laimei, mane iš ten greitai perkėlė“, – kalbėjo rusas ir pridūrė, kad per mėnesį buvo perkeltas šešis kartus, nuolat turėjo ką nors kasti ir vežti.
„Kai kurie patys šauna sau į koją“
Rugsėjo pabaigoje jis buvo priskirtas prie „Mavic“ dronų įgulos komandai ir ėmė mokytis tiesiog nuo nulio. Į rankas jam buvo įduotos kelios instrukcijos ir prisakyta „tiesiog pabandyti“, tačiau už kiekvieną prasižengimą karys susilaukdavo grasinimų vožti kastuvu.
„Jie sakydavo: „Kylame“, ir jiems nerūpėjo vėjas, oro sąlygos, ar elektroninė kova trikdė signalą – bet kas iš to galėjo paveikti droną, sugadinti jį arba pradanginti, o už kiekvieną prarastą droną būdavau mušamas. Laimei, praradau tik vieną. Jei vadas prarasdavo droną, viskas būdavo gerai, bet, jei vieną prarasdavau aš, tai buvo didelė problema“, – aiškino rusų karys.
Kai kariai dirbdavo, vadai valgydavo, miegodavo, kalbėdavo telefonu ar kitaip atsipalaiduodavo.
Girdėjau, kad kai kurie net susprogdina granatas arba šauna sau į koją – daro bet ką, kad tik ištrūktų. Jie susižeidžia ir išeina. Štai kodėl galiausiai mane paskyrė be jokio apmokymo – niekas nenori stoti į tą būrį.
„155-ojoje brigadoje yra bepiločių orlaivių būrys, kuris moko operatorius dirbti su „Mavic“ ir FPV dronais. Tačiau atvykę naujokai, pamatę, kaip jie mušami už kiekvieną klaidą, stengiasi kuo greičiau gauti sužeistojo kare pažymą (WIA), kad galėtų pasprukti. Girdėjau, kad kai kurie net sprogdina granatas arba šauna sau į koją – daro bet ką, kad tik ištrūktų. Jie susižeidžia ir išeina. Štai kodėl galiausiai mane paskyrė be jokio apmokymo – niekas nenori stoti į tą būrį“, – kalbėjo vyras.
Tuomet jis buvo siunčiamas į žvalgybą pėsčiomis. Vyrui būdavo įduodamas šalmas, apsaugos ir šautuvas. Jo misija buvo išsiaiškinti, kas yra toliau teritorijoje, ar netoliese yra kitų rusų karių, o tuomet jis grįždavo ir turėdavo apie padėtį pranešti vadams.
„Pirmą kartą buvau sužeistas į skruostą ir petį – dronas numetė krovinį. Manau, kad jie taikėsi į netoliese esančią įgulą, bet vietoje to pataikė į mane. Vaikinas su skeveldrų žaizdomis buvo evakuotas, o aš likau savo pozicijoje. Mano petys buvo sudraskytas. Tačiau brigadoje jį užlopė lipnia juosta ir pasakė, kad viskas bus gerai. Dvi savaites praleidau tranšėjose gydydamasis. Žinoma, žaizda buvo užkrėsta.
Stengiausi kasdien keisti tvarstį, susiradau antibiotikų ir žaizdą gydžiau jodu. Dariau, ką galėjau, bet galimybių buvo ne visada – lietus, purvas, viskas buvo padengta purvu. Niekas man neskyrė jokio ypatingo dėmesio, tik mažiau miegojau. Man sakė, kad to nenusipelniau“, – siaubo dienas prisiminė karys.
„IMAGO“/„Scanpix“/Rusijos kariai
Spalio 11 d. jis vėl buvau sužeistas, šį kartą arčiau Obuchovkos, kur jis ėjo pasitikti dronų. Vienam iš jų numetus sprogmenį, skeveldra pervėrė kairę koją ir ranką: „Už tai, kad buvau sužeistas, mane sumušė“.
„Iš pradžių nubėgau pas kažkokius vaikinus iš kaimyninės brigados, nes žinojau, kad pas savus geriau neiti. Jie mane sutvarstė, sutvarstė žaizdą, nuplovė kraują ir dalimis nuėmė drabužius. Tada nuėjau pas savo būrio vadą, kuris mane nuvedė pas kuopos vadą. Vos tik vadas mane pamatė, iškart ėmė mane mušti. Tada jis sustojo ir pasakė: „Perkelkime tai kur nors į privačią teritoriją“. Nusileidome į rūsį. Jis išsitraukė ginklą, užtaisė jį, nukreipė į mane ir pasakė: „Pasakyk, kaip tave sužeidė“. Paaiškinau, bet jis pasakė: „Tu meluoji – kokie dronai, juk jokių dronų nebuvo“, – pasakojo jis.
Apie vadų savivalę jūrų pėstininkas turėjo ir daugiau, ką pasakyti. Anot jo, patys vadai visada slėpdavosi – bunkeriuose, rūsiuose, – o visa našta krito ant tokių kaip jis. Be to, jie netikėjo pranešimais apie atskrendančius dronus su „naudinguoju kroviniu“, nors nuo to nuolat nukentėdavo brigados kariai.
„Būrio vadas šaukė, kad aš meluoju ir kad į save paleidau granatą. „Kokią granatą?“ Paklausiau. Jei būčiau metęs ją į save, kažkuri mano dalis būtų buvusi susprogdinta. Sakiau jiems: „Granata padaro ne tokią žalą“, bet jie manimi nepatikėjo“, – atsiduso rusų karys.
Bandysiu ką nors išsiaiškinti su gydytojais, kad mane išrašytų arba sumažintų kategoriją – bet ką, kad tik negrįžčiau į tą pragarą.
Po tardymo jis buvo nuvežtas į netoliese buvusią sodybą ir vienai dienai įmestas į rūsį, kur neturėjo nei maisto, nei vandens. Po to kuopos vadas nusiuntė pranešimą į padalinį, kad jam būtų iškelta byla, motyvuodamas tuo, kad kariškis suklastojo savo sužalojimus. Tačiau jis pats buvo pasirengęs viską papasakoti tyrėjui. Praėjus kiek laiko, karys buvo perkeltas į ligoninę.
„Tik nedaugeliui pavyko išsigelbėti, o išgyvenusiųjų neišsiuntė namo – juos vėl metė į kovą. Tie, kurie buvo sunkiai sužeisti, dažnai mirdavo mūšio lauke, nes medicininė pagalba negalėjo jų pasiekti. Tačiau jei kas nors išgyveno, tai reiškė, kad jie liko tarnauti – kai kurie su sužeistomis kojomis, rankomis ar pilvais.
Rugsėjį vyko nauji puolimai. Ir vaikinai daugiau ar mažiau sklandžiai dirbo kartu. Skraidydamas su dronais mačiau, kad ukrainiečiai palieka savo pozicijas, viską palieka ir bėga, bet bėgdami jie buvo nušauti. Visi, kurie bandė pasiduoti, taip pat buvo nušauti“, – sakė rusų samdinys.
Šiuo metu jis yra ligoninėje ir bando rasti išeitį, kaip negrįžti į karo zoną. Jo teigimu, jis pasirengęs dėl to padaryti viską: „Bandysiu ką nors išsiaiškinti su gydytojais, kad mane išrašytų arba sumažintų kategoriją – bet ką, kad tik negrįžčiau į tą pragarą“.
